BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

patyliukais skaičiuoju minutes.


Tik sapnuose viskas tobula, tobulas gyvenimas,tobula meilė,šiluma ir rūpestis. Nesumeluoti žodžiai. Kodėl visa tai trunka taip trumpai ? Ir pabundi krauju pasruvusiom akim, kur ašarom jau nebeliko vietos.

Vis klausiu savęs kodėl, KODĖL ? Kodėl taip būna gyvenime, kad vienas, kažkoks atsitiktinai sutiktas žmogus, kuris tau tuo metu nieko nereiškė, dabar , be jo gyventi negali, negali nustoti galvoti ir kurti tobulo gyvenimo scenarijaus. Kodėl nebūna taip,kaip tu nori, kodėl viskas taip sudėtinga. Kodėl taip sunku atsakyti tuo pačiu , kodėl sakai myliu, bet kitą rytą to jau nebejauti.. Kodėl žaidi jausmas, kodėl plėšai iš vidaus.. Žemini. Tyčiojiesi. Naudojiesi. Ir kodėl po visa to, noriu būti visa tavo, niekeno daugiau, tik tavo, tik tavo glėbyje praleisti bemiegias naktis, tik tavo veidą matyti noriu prabudus rytais, tik su tavim noriu gerti kavą, tik tavo galvą noriu glausti sau prie krūtinės. Ir milijoninį kartą paklausiu kodėl ? Po tiek skaudinimo, melo, po tiek daug kiek būdami kartu ir atskirai , visko patyrėm vis dar noriu girdėti tą žodį myliu, kurį sakai tik man, kurį sakydamas iš visos širdies jauti ir nemeluoji, kodėl taip viskas greit baigiasi ?

Ir tas didysis gyvenimo paradoksas, kad prieš susipažinant su šiuo žmogum, netikėjau,kad galima mylėti antrą kartą, įsitikinau,kad tai netiesa, gali gyvenime mylėti daug kartų, bet tik ne taip stipriai, kai myliu aš. Ir tuo esu įsitikinusi, kad gyvenime labiau nemylėsiu nieko kito, nieko kito mylėti ir negaliu, nes negaliu pamiršti tavęs , kuris vis aplanko sapnuose, bent minutei, kuri suteikia tiek laimės iki tos akimirkos, kol vėl nepabundu kruvinom akim.. Širdis plyšta, bet aš žinau,kad aš lauksiu, žinau,kad lemta…

Rodyk draugams

9 crimes.

rėkiu. plėšau save iš vidaus. bet iš išorės rami, kaip belgas. taip sakoma, tiesa ?
kažkas neduoda ramybės, nuo visų permainų gyvenime, nebesugebu galvoti. jausmas,kad kažko laukiu, bet pati nebežinau ko. atrodo,kad kažkas tuoj įvyks, bet viskas kaip per sapną, ir vėl rėkiu. bet manęs niekas negirdi, viskas tik nuaidi, nutolsta ir vėl ramu. šalta. širdis pamažu virsta į ledinę.
ko noriu ? tikriausiai tik Dievas težino.

ir žinai, aš sugebėsiu, tik mažesniais žingsneliais nei tikėjausi. žengiu lyg per rytmečio rasą mėgaudamasi šviežia gaiva, tik kažkodėl ji manęs visiškai nedžiugina. ir kada gi pagaliau išpėgsiu į milžinišką pievą ir pasijausiu kaip laisvas paukštis nešiojamas vėjo ? tai tęstis amžinai negali, pati tai žinau, bet dalelė manęs sako,kad turiu dar palaukti,todėl ir nepaleidžia.

o ,kad būtų įmanoma perrašyti savo gyvenimo scenarijų. arba bent nekaltai prisiliesti ir išbraukyti keletą eilučių, bet.. bet kas toliau, dar vienas mažas žingsnelis šlapiomis,sušalusiomis kojomis pirmyn.

Rodyk draugams

dreaming

Sorry,
I never meant to break your heart so
Sorry.

vis dar, milijonai minciu, milijonai . kaip kokia pamisele , apsigaubusi baltais marskiniais, ber zvarbiausia ziemos puga. taip. taip as jauciuosi. besiblaskanti ir nerandanti vietos. so, sorry.

Rodyk draugams

Muzika - sielai.

Gyvenu prisiminimais , lyg versdama dienoraščio puslapius vieną po kito.

Per kūną perbėgo šiurpuliukai. Kaip gera, kaip nepamirštama, kaip romantiška ir kiek daug aistros. Kiekviena naktis bemiegė pralėkdavo kaip , pavasariškas švelnus vejo gūsis , pakedendamas plaukus, bet greit pabėgantis, muzika skęsdavo tamsoje, atsargiai prisiliesdama prie kūno, priversdama virpėti, mėnulis būdavo pats didžiausias ir šviesiausias ir užtekdavo tik jausti.. Balsas.. Žodžiai.. Ramuma..
Ir tik naktys pilnos paslapties būdavo pačios geriausios. Nes jauti - o nematai.

Rodyk draugams

Basomis per žydrą dangų.

Norisi pasakyti labas, bet užgniauži kvapą ir pasakai - atę.

Dažnai dirbdama savo monatonišką darbą galvoju apie praeitį , tiek daug laiko turiu pagalvoti ‘kas būtų jeigu būtų’ ; ko norėčiau ar ko nenorėčiau ; ir tada galiausiai susivoki kaip ištikrųjų tai yra kvaila. Galvodama apie visus dalykus kurie buvo nutikę mano gyvenime ir kartais net norėdama susigrąžinti juos atgal, susivokiu, jog norėčiau žengti žingsnį atgal ir tuo pačiu kojas įmerkti į mėšlo krūvą. // galima įsivaizduoti, jog praeityje negyvenau kaip pasakoje //
Kartais pradedu tikėti,ta ‘patarle’ - mes pasiilgstame prisiminimų, o ne žmonių. O jei prisiminimai ne visi gražūs, įspūdingų irgi neperdaugiausiai ? Tada
reiškia,kad ilgiesi žmogaus ? O kai bandai savo kvailas smegenis nuteikti,kad nustok taip galvoti ! Juk visi gyvenime nori kopti į viršų laimės laiptais,o ne ristis jais žemyn , kodėl aš turiu būti tas kitas - blogasis variantas ? Ar užtektų paaiškinti ,nes tai yra pirmoji meilė ? Girdėjus milijoną istorijų, kaip myli tą žmogų iki gyvenimo galo, nors gyveni su kitais ir esi laimingas ir blą blą blą , bet kodėl ? Čia viena iš tų gyvenimo taisyklių, kuri neturi jokio normalaus paaiškinimo ? Išvis kas nors būna normalu ? O gal išvis laikas pradėti žiūrėti į pasaulį pro rožinius akinius,tapti ta naivuole ir galvoti ,kad viskas gerai ? Mažiau reikės sukti galvą.. Nors tai turbūt geriau pavadinčiau - nuprotėjimu. Bet durni žmonės - laimingiausi, ar ne ? Galbūt galvodama myli/nemyli/myli/nemyli ir taip milijoną kartų ,galėčiau save pavadinti iš dalies kvaila, tai tada turėčiau būti irgi laiminga ? Tiek daug bereikšmių klausimų, į kuriuos net nežinai ar nori sulaukti atsakymo, nes kartais atsakymai tave tiesiog susmugdo žemyn. Ir žinai kas paprasčiausia ? Galvok apie vanilinius debesis, nes jie visada tau buvo patys gražiausi ¡¿ peace

Rodyk draugams

←senesni